Dauguma Lietuvos mokinių, norinčių mokytis pagal IB DP programą, renkasi tai daryti namuose – iki šiol 7 Lietuvos mokyklos siūlo šią galimybę. Kas paskatino jus rinktis UWC, ir kodėl būtent Armėnijoje?
Patraukė pati UWC idėja – mokytis kartu su studentais iš viso pasaulio. Tai ir išskiria UWC iš kitų tarptautinių pansioninių mokyklų: kiekviena šalis atstovaujama tik keliais studentais – mano klasėje, kurioje mokėsi apie 100 mokinių, buvo atstovaujama daugiau nei 80 tautų. Galimybė susipažinti ir susidraugauti su motyvuotais bendraamžiais iš skirtingų religijų, politinių pažiūrų ir socialinių aplinkybių tikrai praplėtė mano pasaulėžiūrą. Armėnijos kolegija atsirado dėl praktinės priežasties: Lietuvos nacionalinis komitetas tais metais turėjo dvi pilnas stipendijas – vieną Italijai, vieną Armėnijai – ir dvi dalines. Kadangi man reikėjo visos stipendijos, pasirinkau abi pilnas, ir paskutiniame atrankos ture buvau vienintelis vaikinas tarp šešių merginų. UWC Dilijan nurodė komitetui, kad jų bendruomenei šiais metais reikia lietuviško vyro – ir tai nulėmė rezultatą. Akademine prasme patirtis visose UWC kolegijose yra labai panaši, todėl nepriklausomai nuo to, kur pateksite, esate tarptautinių dėstytojų ir studentų aplinkoje.
Kaip jautėtės gyvendamas Armėnijoje? Ar patyrėte kultūrinį šoką?
Taip, žinoma. Armėnijos kultūra labai skiriasi nuo lietuviškos – su savais privalumais ir ypatumais. Ypač patiko savotiškas pietietiškas svetingumas: žmonės buvo nuoširdžiai šilti ir atviri. Dilijaną nuo Jerevano skiria apie dvi valandos kelio, tai gana mažas miestelis, todėl vietos gyventojai nebuvo pratę prie tokios tarptautinės studentų bendruomenės – ir dažnai buvo nuoširdžiai smalsūs susipažinti. Einant gatve, galėjai sulaukti kvietimo į kepsnių vakarėlį, gauti skanėstų restoranuose. Armėnija turi turtingą istoriją ir kultūrą – mėgavausi tyrinėdamas senovinius vienuolynus, vyndarystes ir miestus.
Kas, jūsų nuomone, išskyrė jus iš kitų kandidatų?
Manau, tai buvo esė ir nuoširdumas interviu metu. Esė rašiau iš filosofinio požiūrio taško – tema tam leido daug vietos – ir tai sukėlė atrankos komitetui įdomių klausimų, tapusių puikia pokalbio medžiaga. Interviu kalbėjau atvirai ir neieškojau „teisingų" atsakymų – buvau savimi, net jei mano nuomonė ne visada sutapo su tipine UWC retorika. Komiteto nariai, kurie greičiausiai yra girdėję daugybę repetuotų atsakymų, dažnai įvertina autentiškumą. Taip pat ieškojau UWC absolventų savo tinkle ir prašiau jų perskaityti mano esė bei padėti praktikuotis interviu. Jų atsiliepimai buvo labai vertingi ir suteikė pasitikėjimo prieš kiekvieną proceso etapą.
Praėjus šešeriems metams po IB DP baigimo – ar buvo verta?
Tikrai taip – ir ne tik dėl to, kad tai padėjo patekti į Jeilį. Visų pirma, tai buvo viena iš labiausiai ugdančių patirčių mano gyvenime. Antra, UWC turi stiprų prestižą tarp geriausių pasaulio universitetų – be šio laipsnio gyvenimo aprašyme abejoju, ar mano paraiška į Jeilį būtų buvusi tiek pat įtikinama. Tačiau svarbiausia vertė prasidėjo po kolegijos baigimo: tampate pasaulinės absolventų bendruomenės, vienijančios 60 000 narių, dalimi. Tai nepaprastai padėjo kuriant ryšius ir keliaujant – prieš apsilankydamas bet kuriame mieste galėjau parašyti į absolventų grupę ir iš karto susilaukti keliolikos žmonių, pasiūliusių apgyvendinimą, ekskursiją ar tiesiog susitikimą.
Kokius patarimus duotumėte stojantiesiems į UWC ar ASSIST?
Pabandykite. Blogiausia, kas gali nutikti – atmes (o tikimybė to, kaip ir bet kurioje atrankioje programoje, yra didelė). Tačiau net ir tokiu atveju būsite metę sau iššūkį, įgiję vertingos patirties ir susipažinę su motyvuotais bendraamžiais. Mano atveju prieš metus kreipiausi į ASSIST – ir buvau atmestas. Tačiau per interviu etapus susipažinau su studente, kuri man papasakojo apie UWC. Nepabandęs ASSIST, niekada nebūčiau sužinojęs apie UWC. Kiekvienas bandymas atveria naujas duris.
